R.Žylius: „Vilniaus energijos“ pelnas išlieka paslaptimi

Posted by teisingas on Pirmadienis Rgs 17, 2012 Under Šilumos tiekėjai

Ir tikrai… Pasirodo esminis klausimas „kur ataskaitos ir kodėl jos nepateikiamos?“ kažkaip iškreipiamas į tiesiog teiginį, kad ten viskas „tikriausiai“ gerai ir tarsi tų ataskaitų nebereikia… 😀

Prieš kelias dienas parašiau straipsnį apie tai, kad nepaskelbtose „Vilniaus energijos“ ataskaitose nuosavybės grąža neįtikėtinai didelė, palyginti su kitais Lietuvos ar pasaulio verslais.

„UAB „Vilniaus energija“ nuosavybės grąžos rodikliai:
2011 metais – +47,6 proc.
2010 metais – +65,1 proc.
2009 metais – +15,4 proc.“

Sulaukiau itin greitos reakcijos. Manau, ji buvo paskatinta emocijų, tad neįsigilinta į tai, ką norėjau pasakyti, ir kritikų pareiškimuose padaryta klaidų. Norėčiau pateikti keletą papildomų argumentų.
Pirmiausia, neteigiau ir nemanau, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) daro ką nors neteisėto. VKEKK griežtai laikosi įstatymo ir savo sukurtų metodologijų, ir esu tikras, kad viskas skaičiuojama teisingai. Aš bandau atkreipti dėmesį į tai, kad esama reguliavimo situacija sukuria sąlygas pasiekti įmonei nenormaliai didelius nuosavybės grąžos rodiklius. Šilumos teikimo rinka yra nerizikinga ir monopolinė, tad sukurtas reguliavimas siekia apriboti įmonės pelningumą. Tačiau nors ir griežtai laikantis įstatymų įmonė sugeba pasiekti fantastišką pelningumą. Jokių panašių rodiklių nepasiekia nereguliuojamų veiklų verslai.

Antra, „Vilniaus energijos“ nepateikiamos ataskaitos nėra formalumas, kaip teigia Vilniaus meras Artūras Zuokas savo interviu.

Pastebėkite, kad meras, kuris turi rūpintis, jog gyventojai už šilumą mokėtų teisingą kainą, nepasako, kad jo specialistai matė ataskaitas ir ten yra viskas gerai. Jis nepasako, kad specialistai gaus ataskaitas ir išsiaiškins, ar mano pateikti skaičiai yra teisingi. Ne. Jis teigia, kad tiki, jog skaičiai yra teisingi, ir savivaldybei nekelia problemų šilumos tiekimo įmonės veiklos kontrolė. „Vilniaus energijos“ atstovas spaudos konferencijoje laikosi bendros pozicijos su meru ir nė žodžiu neužsimena, kada bus pateiktos ataskaitos, lyg tokio klausimo ir nebūtų.

Mero mintis, kad pagal įstatymą reikalaujamas viešas duomenų skelbimas yra tik formalumas, apskritai nesuvokiama. Ar tai reiškia, kad reikalavimas skelbti viešuosius pirkimus viešai yra tik formalumas? Politikų interesų deklaracijos yra tik formalumas? Tada ir Vilniaus miesto savivaldybės įmonių kontrolė yra tik formalumas. Tikiuosi meras ne tai norėjo pasakyti.

Trečia, nuskambėjo abejonių dėl iš konteksto ištrauktų skaičių, keliamas klausimas, ar nuosavybės grąža ką nors atspindi ir kad svarbesnė yra viso turto grąža. Nesutinku. Nuosavybės grąža parodo tikrą įmonės pelningumą, jos nešamą naudą akcininkams, ir tai yra pasaulyje dažniausiai naudojamas rodiklis akcininko pelnui matuoti. Svarbiausia, kad tai yra palyginamasis rodiklis, leidžiantis sužinoti, kiek įmonės yra pelningos, palyginti su kitomis ar kitų šalių įmonėmis. O skaičiuojame nuosavybės grąžą pasaulyje įprastu būdu, ir pasiūlymai koreguoti skaičiavimo būdą nemanau, kad yra racionalūs.

Savo straipsnyje ir keliu abejonę, ar tie rodikliai, kuriais šiandien reguliuojame šilumos tiekėjus, yra tinkami. Ar nesusikoncentruojame į smulkias detales ir nepraleidžiame didžiųjų, esminių dalykų.
Bet kuriam apskaitą ir auditą išmanančiam asmeniui šypseną sukeltų argumentas, jog neva dėl įmonės specifikos jos pelno / nuostolio ataskaitoje nurodomas pelnas tėra popierinis ir jį galima ignoruoti. Iš tiesų finansininkų ir auditorių parašais tvirtinama finansinė atskaitomybė privalo atspindėti ekonominę realybę. Priešingu atveju derėtų suabejoti principais, pagal kuriuos ši atskaitomybė rengiama.

Reikia sutikti, jog atskirų metų rezultatai gali gerokai svyruoti, pavyzdžiui, dėl atidėjinių apskaičiavimo, tačiau būtent todėl ir nagrinėjome situaciją nuo 2004 metų iki pat šių dienų. Būtų sunku patikėti, jog pastarųjų aštuonerių metų finansinės ataskaitos tėra fikcija.

Negaliu sutikti, jog bendrovės akcininkų „Dalkia“ grupės suteiktos paskolos turėtų būti traktuojamos kaip nuosavo kapitalo dalis. Už šias paskolas bendrovė moka palūkanas, vadinasi, už šias investicijas akcininkams yra atlyginama iš įmonės sąnaudų. Tik jei nebūtų mokamos palūkanos, galėtume kalbėti apie šių paskolų įtraukimą į nuosavybės grąžos skaičiavimą, tačiau tokiu atveju grynasis pelnas būtų dar didesnis.

Norėčiau taip pat paaiškinti, kodėl tiek daug kalbu apie nuosavybės grąžą ir kodėl negalima pamiršti įmonės kapitalo struktūros, tai yra nuosavo ir skolinto kapitalo proporcijų. Jokiu būdu nenoriu stigmatizuoti skolinto kapitalo ir skatinti įmonių visiškai atsisakyti paskolų. Visgi, reguliuojamame versle, tokiame kaip šilumos tiekimas, paskolų palūkanos yra įtraukiamos į būtinąsias sąnaudas ir didina šilumos kainą vartotojams. Todėl paskolos pirmiausia gula ant mūsų, vartotojų, pečių ir turėtų būti vertinamos pirmiausia iš šios perspektyvos.

Galiausiai norėčiau grįžti prie nuomininko – privataus kapitalo „Vilniaus energijos“ – ir nuomotojo – valstybinių Vilniaus šilumos tinklų – palyginimo. Pati „Vilniaus energija“ pasakoja apie daromas investicijas, kurios įskaičiuojamos į valstybinių Vilniaus šilumos tinklų turtą. Visgi pamirštama paminėti, jog šios investicijos yra dengiamos iš „Vilniaus energijos“ būtinųjų sąnaudų (nusidėvėjimo), kitaip tariant, už šias investicijas sumoka ne „Dalkia“, o tiesiog visi šilumos vartotojai. Be to, šios investicijos nėra kažkokia investuotojų dovana Vilniaus šilumos ūkiui, o elementarus gero ūkininkavimo principas – privalai palikti bent jau tokios pat vertės turtą, kokį pasiskolinai. Kaip matyti iš jau minėtų skaičių, „Vilniaus energijai“ lieka solidus atlygis net ir atlikus visas šias investicijas, o Vilniaus šilumos tinklams – grašiai. Keista, kad Vilniaus miesto savivaldybei tai tinka.

Bet galiausiai norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau. „Vilniaus energija“ pasirenka rengia spaudos konferenciją, vietoj to, kad paskelbtų ataskaitas ir paaiškintų, kodėl to nedarė jau dvejus metus. 

Tada visi analitikai galėtų pažvelgti į skaičius ir konstruktyviai diskutuoti apie skaičius, kuriuos visi būtų matę.

Ir kita mano išvada. Jei griežtai laikydamiesi įstatymų ir metodikų sudarome sąlygas pasakiškiems tiekėjų uždarbiams, vadinasi, reikia keisti įstatymus ir metodikas.

Straipsnio šaltinis

Leave a Reply